Daug kas mėgsta keptą žuvį, tačiau šeimininkės dažnai susiduria su ta pačia problema – žuvis išskiria daug sulčių ir keptuvėje ne kepa, o troškinasi. Dėl to nesusidaro traški plutelė, o kartais žuvis tiesiog subyra ir „išsinešioja“ po visą keptuvę.
Be to, žuvis dažnai prilimpa prie keptuvės, o bandant ją apversti, gabalėliai plyšta ir suyra. Neretas kaltina pačią žuvį – esą ji „kažkokia ne tokia“, ypač jei buvo prieš tai užšaldyta ir atšildyta. Tačiau visos šios bėdos išsprendžiamos keliais paprastais kulinariniais triukais.
Pirmiausia labai svarbu, kad žuvis būtų visiškai sausa. Nesvarbu, kepate šviežią ar atšildytą žuvį – nuvalytą ir nuplautą žuvį būtina itin kruopščiai nusausinti tiek iš išorės, tiek iš vidaus popieriniais rankšluosčiais.
Šiluminio apdorojimo metu žuvis ir taip išskirs šiek tiek sulčių, o jeigu ant paviršiaus liks dar ir vandens, jis iškart pateks į keptuvę. Tokiu atveju gausite pusiau virtą, o ne keptą žuvį, o įkaitintas aliejus ims smarkiai taškyti į šalis.
Antras svarbus momentas – paniravimas. Šio žingsnio praleisti nereikėtų, nes miltai, džiūvėsėliai ar kukurūzų kruopos tarsi „užrakina“ sultis žuvies viduje ir neleidžia joms ištekėti į keptuvę. Taip susidaro graži, tolygi ir traški plutelė.
Druską berkite ne ant pačios žuvies, o į miltus ar kitą paniravimo mišinį. Taip išvengsite per ankstyvo druskos poveikio žuvies audiniams – druska mažiau trauks drėgmę iš žuvies, todėl ji išliks sultingesnė, o plutelė bus tvirtesnė ir geriau laikysis.
Trečiasis patarimas susijęs su keptuvės temperatūra. Keptuvė su aliejumi turi būti labai gerai įkaitinta. Nebijokite, kad žuvis sudegs: pradžioje ją reikia apkepinti ant stiprios ugnies iš abiejų pusių po kelias minutes, kad plutelė greitai susiformuotų ir sutvirtėtų. Tik tuomet, kai žuvis įgauna auksinį atspalvį, ugnį sumažinkite iki vidutinės ir kepkite, kol žuvis visiškai iškeps viduje.
testas